Pereiti prie turinio

Atostogos Lietuvos pietuose

: 30.09.2026

Iš pirmo žvilgsnio Druskininkai atrodo kaip visai įprastas miestas Lietuvos pietuose. Ramus, jaukus ir apsuptas įspūdingo gamtovaizdžio. Vakarų šalių poilsiautojai apie šį garsų kurortą žino nedaug. Dažniausiai čia atostogaudavo rusai, taip pat lenkai, o pastaruoju metu – vis dažniau ir keliautojai iš Skandinavijos.

Istoriniai namai ir senųjų carų laikų dvasia vis dar tvyro Lietuvos pietuose. Alytaus regionas siūlo nepakartojamą seniai pamėgtų atostogų vietų ir naujų poilsio galimybių derinį. Druskininkai išsiskiria kaip savotiškas turizmo centras. Miestas yra puikus atspirties taškas tikrai įspūdingoms atostogoms. Kartais atrodo, kad šiame regione laikas sustojo. Senųjų laikų Lietuva čia tebėra gyva, nors visai šalia jau intensyviai kuriamos puikios sąlygos svečiams iš Vakarų. Grūto parkas su monumentaliomis komunizmo laikų statulomis – išties unikalus praeities reliktas. Stalinas, Leninas ir Marksas miške stūkso didesni už žmogų. Čia buvo atgabenta beveik viskas, kas liko miestuose iš okupantų pasitraukimo. Šiandien Grūto parkas yra viena iš tikrų Lietuvos įžymybių.

Praėjus keleriems metams po Sovietų imperijos žlugimo, vieną gražiausių Lietuvos miestelių siekiama pritaikyti vakarietiškiems standartams. Iš tiesų Lietuvos turizmo asociacijų reformos buvo būtinos. Juk Druskininkai turi puikias sąlygas tapti vienu populiariausių kurortų Rytų Europoje. Ypač norima į Dzūkijos nacionalinio parko gamtovaizdį privilioti poilsiautojus iš Vokietijos ir kaimyninių šalių.

Viešbučiai ir poilsio paslaugų teikėjai gerina savo pasiūlą. Savo ruožtu žavesio suteikia ežeringas Nemuno kraštovaizdis. Dzūkija – didžiausias Lietuvos nacionalinis parkas. Kankorėžynų pušynų ir pelkių kraštovaizdis driekiasi iki pat Baltarusijos. Gamtos apsauga ir unikalios augalijos bei gyvūnijos išsaugojimas čia yra svarbiausias prioritetas. Pačiame parke yra žmonėms neprieinamų teritorijų – tikros laukinės gamtos oazės. Vis dėlto Dzūkijoje netrūksta erdvės pasivaikščioti ir tyrinėti apylinkes.

Andreas Janßen