Pereiti prie turinio

Lietuva Rusijos imperijoje: sukilimai ir tautinis atgimimas

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. didelė dalis buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atsidūrė Rusijos imperijos valdžioje. Caro administracija šias teritorijas suskirstė į gubernijas, kurių pavadinimai ir ribos XIX a. keitėsi. Šį laikotarpį paženklino sukilimai, politinės represijos ir draudimas spausdinti lietuviškus leidinius lotyniškais rašmenimis, o drauge plėtojosi kalbos, švietimo ir savarankiškumo siekių sąjūdis. Šioje apžvalgoje aptariami įvykiai iki 1918 m. nepriklausomybės paskelbimo ir paaiškinama, kodėl spaudos draudimo pradžios negalima nusakyti viena konkrečia data.

Panorama von Vilnius mit historischen Gebäuden und moderner Stadtsilhouette Historische Dächer und moderne Hochhäuser prägen das Stadtbild von Vilnius. Foto: Dmitriy Zuev

Trumpi faktai

  • 1795 m. trečiasis padalijimas užbaigė bendros Lenkijos ir Lietuvos valstybės gyvavimą.
  • Buvusios Lietuvos teritorijos buvo įjungtos į Rusijos gubernijas; jų administracinės ribos ne kartą keitėsi.
  • Sukilimai prieš Rusijos valdžią vyko 1830–1831 m. ir 1863–1864 m.
  • Vadinamasis lietuviškos spaudos draudimas paprastai siejamas su 1864–1904 m.
  • Pirmieji suvaržymai atsirado palaipsniui; šaltiniuose skiriamos pradinės 1864 m. priemonės ir vėlesni oficialūs 1865 m. draudimai.
  • Knygnešiai spausdino lietuviškas knygas užsienyje arba slapta gabeno jas per sieną ir platino krašte.
  • 1905 m. Didysis Vilniaus Seimas pareikalavo autonominės savivaldos Rusijos imperijos sudėtyje.
  • 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba atkūrė šalies nepriklausomybę.

Po 1795 m.: kelios gubernijos, o ne viena administracinė teritorija

Po trečiojo padalijimo Abiejų Tautų Respublika išnyko iš politinio žemėlapio. Rusija užkariautų žemių neįtraukė į savo administraciją kaip vientisos „Lietuvos“. Buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės buvo padalytos kelioms gubernijoms; jų pavadinimai ir jurisdikcijos ne kartą keitėsi. Dalis buvusių Lietuvos žemių po 1795 m. atiteko Minsko gubernijai, o kitos teritorijos iš pradžių buvo priskirtos Vilniaus ir Slonimo gubernijoms.

Šis suskirstymas nebuvo pastovus. Vilniaus ir Slonimo gubernijos 1797 m. buvo sujungtos, o 1801 m. vėl padalytos. 1819 m. Palanga ir jos apylinkės buvo priskirtos Kuršo gubernijai; 1843 m. iš Vilniaus gubernijos dalių buvo sudaryta Kauno gubernija. XIX a. pabaigos spaudos suvaržymų laikotarpiu dabartinės Lietuvos teritorija priklausė Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijoms. Todėl istoriniuose žemėlapiuose pavaizduotos administracinės teritorijos skiriasi nuo dabartinės valstybės žemėlapio. Keliaujant po miestus nereikėtų automatiškai tapatinti dabartinės jų vietos su tuometinėmis provincijų ribomis.

Politinis kontekstas siekia gerokai ankstesnius laikus nei 1795 m.: po viduramžių valstybės susikūrimo, valdant Mindaugui, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išaugo Gedimino laikaisGediminui. Vėlesnė Liublino unijasujungė Lenkiją ir Lietuvą į bendrą valstybę, kol padalijimai pakeitė valdžios santvarką.

Sukilimai prieš imperinę santvarką

XIX a. Lietuvos gyventojai ne kartą priešinosi Rusijos valdžiai. 1830–1831 m. sukilimas buvo numalšintas; 1863–1864 m. kilo dar vienas didelis sukilimas. Abiejuose dalyvavo žmonės iš buvusių Abiejų Tautų Respublikos žemių. Po pastarojo sukilimo Rusijos valdžia sugriežtino mokyklų, spaustuvių ir viešosios komunikacijos kontrolę. Represijos skirtingus regionus ir gyventojų grupes paveikė nevienodai.

Valdžia raštą ir švietimą laikė politinės santvarkos dalimi. Todėl įsikišimas į spaudos veiklą buvo daugiau nei techninė leidyklų taisyklė: jis apribojo, kur galima gaminti, parduoti ir platinti lietuviškas knygas. Tačiau spaudos draudimas nereiškė, kad lietuvių kalba išnyko iš kasdienio žodinio bendravimo. Šeimos, dvasininkai ir mokytojai toliau vartojo lietuvių kalbą; labiausiai buvo apribota teisėta prieiga prie spausdintos literatūros lotyniškais rašmenimis.

Kodėl spaudos draudimo pradžia datuojama skirtingai

Trumpuose aprašymuose dažnai teigiama, kad lietuviškos spaudos draudimas truko nuo 1864 iki 1904 m. Tačiau pradžia siejama su keliais skirtingais atskaitos taškais. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka 1864 m. lapkričio 23 d. nurodo kaip pasaulietinių lietuviškų leidinių lotyniškomis raidėmis draudimo pradžią. Lietuvos parlamento chronologijoje draudimo data laikoma 1865 m. rugsėjo 23 d.; Nacionalinės bibliotekos publikacijoje taip pat dokumentuotas 1865 m. spalio 5 d. vidaus reikalų ministro aplinkraštis, kuriuo plačiau uždrausta spausdinti, parduoti ir platinti lietuviškus bei žemaitiškus tekstus lotyniškais arba lenkiškais rašmenimis.

Skirtingos datos žymi vieną po kito sekusius administracinės politikos plėtros etapus, nebūtinai tą patį įsaką. Todėl tiksliausia trumpai sakyti taip: suvaržymai prasidėjo 1864 m., 1865 m. buvo išplėsti, o 1904 m. panaikinti. Jie buvo nukreipti prieš tam tikrais rašmenimis spausdinamus leidinius, o ne prieš lietuvių kalbos vartojimą. Lyginant datas knygose ar istoriniuose užrašuose, galima suprasti, kad skirtingi šaltiniai draudimo pradžia laiko skirtingus jo etapus.

Reklama

Knygnešiai: knygos per sieną

Nors lietuviškos spaudos leidyba imperijoje buvo smarkiai apribota, knygos ir laikraščiai buvo leidžiami už paveiktų gubernijų ribų. Spaustuvės Prūsų Lietuvoje ir kitur leido lietuviškus tekstus, kurie slapta buvo gabenami per sieną ir platinami krašte. Knygnešiai organizavo šį pavojingą gabenimą – jų pavadinimas tiesiogiai reiškia knygų nešėjus, nors dažnai jie vadinami ir knygų kontrabandininkais. Pagauti pagalbininkai rizikavo būti nubausti pinigine bauda, įkalinti ar ištremti. Dvasininkai, mokytojai ir šeimos saugojo knygas ir perduodavo jas kitiems; jų motyvai svyravo nuo religinių tekstų poreikio iki pastangų puoselėti kalbą ir švietimą.

Pogrindinė spauda padėjo kurti modernų lietuvių kultūros ir kalbos sąjūdį. Tarp žinomų leidinių buvo žurnalai „Aušra“ ir „Varpas“, leisti dešimtmečiais prieš nepriklausomybę. Knygnešių veikla neapsiribojo vien įspūdingais sienos kirtimais: jai reikėjo spaustuvininkų, leidėjų, saugių slėptuvių ir skaitytojų, kurie perduotų tekstus mažais tinklais. Keliautojams, norintiems daugiau sužinoti šia tema, verta apsilankyti J. Tumo-Vaižganto ir knygnešystės muziejuje Ustronėje. Kultūros paveldo svetainėje aprašomas Ustronės dvaro muziejus; prieš vykstant reikėtų atskirai pasitikrinti dabartines lankymo sąlygas.

Vilniaus lankytinos vietos ir Lietuvos muziejai suteikia platesnį kontekstą susipažinti su miestais, kolekcijomis ir įvairiais laikotarpiais. Norintiems į istoriją gilintis per atskirų žmonių biografijas, įvairių laikotarpių pavyzdžių pateikiama apžvalgoje apie žymius Lietuvos žmones. Nereikėtų manyti, kad kiekviename muziejuje nuolat veikia tam tikra paroda.

Nuo autonomijos siekio iki nepriklausomybės

1904 m. panaikinus draudimą, politiniai konfliktai savaime nesibaigė. 1905 m. gruodį susirinkęs Didysis Vilniaus Seimas pareikalavo Lietuvai autonomijos ir atskiro parlamento Rusijos imperijos sudėtyje. Tai buvo reikšmingas žingsnis, bet dar ne nepriklausomybės paskelbimas. Vėliau politines galimybes pakeitė Pirmasis pasaulinis karas ir imperijų žlugimas.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos nariai pasirašė Nepriklausomybės Aktą. Taip buvo paskelbta nepriklausomos valstybės atkūrimas. Apie tolesnius savarankiškos valstybės kūrimo metus rašoma puslapyje apie 1918–1940 m. Lietuvos Respubliką. Vėlesniam okupacijos laikotarpiui, pasipriešinimui ir pakartotiniam laisvės atkūrimui skirta atskira apžvalga apie okupaciją ir atgautą nepriklausomybę.

Dažniausiai užduodami klausimai apie Rusijos valdžią

Kada didelė Lietuvos dalis atsidūrė Rusijos valdžioje?

Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų, ypač po trečiojo padalijimo 1795 m., Rusija buvusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes įtraukė į gubernijas. Vėliau jų pavadinimai ir ribos ne kartą keitėsi.

Kodėl spaudos draudimas kartais datuojamas 1864 m., o kartais – 1865 m.?

Suvaržymai buvo įvedami palaipsniui. Nacionalinė biblioteka nurodo ankstyvą 1864 m. lapkričio priemonę, o parlamentas ir vėlesni administraciniai veiksmai formalius draudimus sieja su 1865 m. Šios datos žymi skirtingus etapus.

Ką tiksliai buvo draudžiama spausdinti?

Caro administracija apribojo lietuviškų ir žemaitiškų leidinių spausdinimą lotyniškais rašmenimis, taip pat kontroliavo jų pardavimą ir platinimą. Kalbėti lietuviškai nebuvo draudžiama.

Kas buvo knygnešiai?

Tai knygų nešėjai ir platintojai, kurie gabeno lietuviškus leidinius iš užsienio per sieną ir slapta perduodavo juos kitiems. Jei būdavo sučiupti, jiems grėsė baudos, kalėjimas ar tremtis.

Ko 1905 m. reikalavo Didysis Vilniaus Seimas?

Jis reikalavo Lietuvai autonomijos ir savivaldos Rusijos imperijos sudėtyje. Nepriklausoma valstybė paskelbta tik 1918 m. vasario 16 d.