Lietuva Rusijos imperijoje: sukilimai ir tautinis atgimimas

• 1795 m. įvykęs trečiasis padalijimas užbaigė bendros Lenkijos ir Lietuvos valstybės gyvavimą.
• Buvusios Lietuvos teritorijos buvo įtrauktos į Rusijos gubernijas, kurių administracinės ribos ne kartą keitėsi.
• Sukilimai prieš Rusijos valdžią vyko 1830–1831 ir 1863–1864 m.
• Vadinamasis lietuviškos spaudos draudimas paprastai siejamas su 1864–1904 m.
• Pirmieji suvaržymai buvo įvedami palaipsniui; šaltiniuose atskiriamos pradinės 1864 m. priemonės ir vėlesni, 1865 m. įsigalioję formalūs draudimai.
• Knygnešiai spausdino lietuviškas knygas užsienyje arba slapta gabeno jas per sieną ir platino krašte.
• 1905 m. Didysis Vilniaus Seimas pareikalavo autonominės savivaldos Rusijos imperijos sudėtyje.
• 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba atkūrė šalies nepriklausomybę.

Po trečiojo padalijimo Abiejų Tautų Respublika dingo iš politinio žemėlapio. Rusija užkariautas teritorijas į savo administracinę sistemą įtraukė ne kaip vientisą „Lietuvą“. Buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės buvo paskirstytos kelioms gubernijoms; jų pavadinimai ir pavaldumas ne kartą keitėsi. Dalis buvusių Lietuvos teritorijų po 1795 m. atiteko Minsko gubernijai, o kitos iš pradžių buvo priskirtos Vilniaus ir Slanimo gubernijoms.

Šis administracinis suskirstymas nebuvo pastovus. Vilniaus ir Slanimo gubernijos 1797 m. buvo sujungtos, o 1801 m. vėl atskirtos. 1819 m. Palanga ir jos apylinkės buvo priskirtos Kuršo gubernijai; 1843 m. iš Vilniaus gubernijos dalių sudaryta Kauno gubernija. XIX a. pabaigos spaudos draudimo laikotarpiu dabartinės Lietuvos teritorijos priklausė Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijoms. Todėl istoriniuose žemėlapiuose matomos kitokios administracinės teritorijos nei dabartinės valstybės žemėlapyje. Keliaujant po miestus nereikėtų jų dabartinės vietos automatiškai tapatinti su anuometinėmis gubernijų ribomis.

Politinis istorijos fonas siekia gerokai ankstesnius laikus nei 1795 m.: po viduramžių valstybės kūrimosi valdant Mindaugui Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė augo Gedimino laikais, kai ją valdė Gediminas. Vėlesnė Liublino unija sujungė Lenkiją ir Lietuvą į bendrą valstybę, o padalijimai sukūrė naują politinę santvarką.

XIX a. Lietuvos žmonės ne kartą priešinosi Rusijos valdžiai. 1830–1831 m. sukilimas buvo numalšintas; 1863–1864 m. kilo dar vienas didelis sukilimas. Abiejuose dalyvavo žmonės iš buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritorijų. Po vėlesnio sukilimo Rusijos valdžia sugriežtino mokyklų, spaustuvių ir viešosios komunikacijos kontrolę. Represijos skirtingus regionus ir gyventojų grupes palietė nevienodai.

Valdžia raštą ir švietimą laikė politinės santvarkos dalimi. Todėl spaudos ribojimai buvo ne vien techninės taisyklės leidėjams: jie apribojo galimybes gaminti, parduoti ir platinti lietuviškas knygas. Tačiau spaudos draudimas nereiškė, kad lietuvių kalba išnyko iš kasdienio bendravimo. Šeimos, dvasininkai ir mokytojai toliau vartojo lietuvių kalbą, tačiau ypač buvo apribota teisėta prieiga prie spausdintos literatūros lotyniškais rašmenimis.

Trumpose apžvalgose dažnai nurodoma, kad lietuviškos spaudos draudimas galiojo 1864–1904 m. Tačiau jo pradžią galima sieti su keliais įvykiais. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka 1864 m. lapkričio 23 d. nurodo kaip pasaulietinių lietuviškų leidinių lotyniškais rašmenimis draudimo pradžią. Lietuvos parlamento chronologijoje draudimo data nurodoma 1865 m. rugsėjo 23 d.; be to, Nacionalinės bibliotekos publikacijoje aprašomas 1865 m. spalio 5 d. vidaus reikalų ministro aplinkraštis, kuriuo plačiau uždrausta spausdinti, parduoti ir platinti lietuviškus bei žemaitiškus tekstus lotyniškais arba lenkiškais rašmenimis.

Skirtingos datos nurodo nuoseklius, palaipsniui plėstos administracinės politikos etapus, nebūtinai tą patį įsaką. Todėl tiksliausia trumpai apibendrinti taip: suvaržymai prasidėjo 1864 m., buvo išplėsti 1865 m. ir panaikinti 1904 m. Jie buvo nukreipti prieš leidinius tam tikrais rašmenimis, o ne prieš lietuvių kalbos vartojimą. Lyginant datas knygoje ar istoriniame stende, verta turėti omenyje, kad skirtingi šaltiniai draudimo pradžia laiko skirtingus jo etapus.

Nors lietuviškos spaudos leidyba imperijoje buvo griežtai apribota, knygos ir laikraščiai buvo spausdinami už paveiktų gubernijų ribų. Spaustuvės Prūsijos Lietuvoje ir kitur leido lietuviškus tekstus, kurie slapta buvo gabenami per sieną ir platinami krašte. Knygnešiai organizavo šį pavojingą gabenimą ir platinimą. Aptiktiems talkininkams grėsė piniginės baudos, kalėjimas arba tremtis. Dvasininkai, mokytojai ir šeimos saugojo knygas ir perduodavo jas kitiems; motyvai buvo įvairūs – nuo religinių tekstų poreikio iki pastangų puoselėti kalbą ir švietimą.

Pogrindinė spauda padėjo kurti modernų lietuvių kultūros ir kalbos judėjimą. Tarp žinomų jo leidinių buvo žurnalai „Aušra“ ir „Varpas“, leisti dešimtmečiais iki nepriklausomybės. Knygnešių veikla neapsiribojo vien įspūdingais sienos kirtimais: jiems reikėjo spaustuvininkų, leidėjų, saugių slėptuvių ir skaitytojų, kurie perduodavo tekstus mažais tinklais. Keliautojams, norintiems plačiau susipažinti su šia tema, verta aplankyti J. Tumo-Vaižganto ir knygnešių muziejų Ustronėje. Kultūros paveldo svetainėje muziejus pristatomas Ustronės dvare; prieš vykstant reikėtų atskirai pasitikrinti tuo metu galiojančias lankymo sąlygas.

Vilniaus lankytinos vietos ir Lietuvos muziejai padės plačiau susipažinti su miestais, rinkiniais ir skirtingais istorijos laikotarpiais. Norintiems istoriją pažinti per atskirų žmonių biografijas pravers apžvalga apie žymias Lietuvos asmenybes, kurioje pateikiama daugiau įvairių laikotarpių pavyzdžių. Tačiau nereikėtų manyti, kad kiekviename muziejuje tam tikra paroda veikia nuolat.

1904 m. panaikinus draudimą, politiniai konfliktai savaime nesibaigė. 1905 m. gruodį susirinkęs Didysis Vilniaus Seimas pareikalavo Lietuvai autonomijos ir atskiro parlamento Rusijos imperijos sudėtyje. Tai buvo svarbus žingsnis, tačiau dar ne nepriklausomybės paskelbimas. Vėliau Pirmasis pasaulinis karas ir imperijų žlugimas pakeitė politines galimybes.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos nariai pasirašė Nepriklausomybės Aktą. Taip buvo paskelbta apie nepriklausomos valstybės atkūrimą. Vėlesnius savarankiškos valstybės kūrimo metus apžvelgia puslapis apie 1918–1940 m. Lietuvos Respubliką. Dar vėlesniam okupacijų, pasipriešinimo ir vėl atkurtos laisvės laikotarpiui skirta atskira apžvalga apie okupaciją ir atgautą nepriklausomybę.

Kada didelė Lietuvos dalis pateko Rusijos valdžion?

Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų, ypač po trečiojo padalijimo 1795 m., Rusija buvusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes įtraukė į gubernijas. Jų pavadinimai ir ribos vėliau ne kartą keitėsi.

Kodėl spaudos draudimas datuojamas tai 1864 m., tai 1865 m.?

Suvaržymai buvo įvedami palaipsniui. Nacionalinė biblioteka nurodo ankstyvą priemonę, priimtą 1864 m. lapkritį; parlamentas ir vėlesnės administracinės priemonės formalius draudimus sieja su 1865 m. Abu metai žymi skirtingus etapus.

Ką tiksliai buvo draudžiama spausdinti?

Caro valdžia apribojo lietuviškų ir žemaitiškų leidinių lotyniškais rašmenimis leidybą, taip pat kontroliavo jų pardavimą ir platinimą. Lietuviškai kalbėti nebuvo draudžiama.

Kas buvo knygnešiai?

Tai buvo knygų gabentojai ir platintojai, kurie per sieną atgabendavo lietuviškus leidinius iš užsienio ir slapta juos platindavo. Juos sučiupus grėsė baudos, kalėjimas arba tremtis.

Ko 1905 m. reikalavo Didysis Vilniaus Seimas?

Jis reikalavo autonomijos ir savivaldos Lietuvai Rusijos imperijos sudėtyje. Nepriklausoma valstybė paskelbta tik 1918 m. vasario 16 d.