Lietuvos Respublika 1918–1940 m.
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą valstybę, tačiau veiksminga respublika susikūrė tik palaipsniui. Vilnius iš pradžių liko už faktinės Lietuvos administracijos ribų, o Kaunas perėmė laikinosios sostinės politines ir kultūrines funkcijas. XX a. trečiajame dešimtmetyje šalies savarankiškumą įtvirtino konstitucija, valiuta ir išrinktas parlamentas; 1926 m. valstybės perversmas pakeitė politinę santvarką. 1939 m. padėtį paaštrino Klaipėdos krašto netektis ir sovietų karinis spaudimas, o 1940 m. birželio 15 d. okupacija užbaigė pirmąją respubliką.
Eine alte Befestigungsmauer und historische Gebäude prägen das Stadtbild von Vilnius.
Foto: Dmitriy Zuev
Trumpi faktai šia tema
- 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą demokratinę valstybę, kurios sostinė – Vilnius.
- 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi Sovietų Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę; tų pačių metų spalio 9 d. Vilnių užėmė lenkų kariuomenė.
- Pirmieji visos šalies rinkimai įvyko 1920 m. Steigiamasis Seimas susirinko Kaune.
- 1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuva priėmė nuolatinę konstituciją; tais pačiais metais įvesta valiuta – litas.
- Po 1923 m. sausio sukilimo Klaipėdos kraštas su Klaipėdos miestu pateko Lietuvos kontrolėn, o 1924 m. jam suteiktos autonominės teisės.
- 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmas nutraukė parlamentinę demokratiją; 1927 m. Seimas buvo paleistas.
- 1939 m. kovą Lietuva turėjo perduoti Klaipėdos kraštą Vokietijai. Spalį Vilnius grįžo Lietuvai pagal sutartį su Sovietų Sąjunga, kurioje taip pat buvo numatyta įsteigti sovietų karines bazes.
- 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Taip baigėsi pirmoji nepriklausoma respublika.
Nuo 1918 m. deklaracijos iki savarankiškos valstybės
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą demokratinę valstybę. Tuo metu šalis dar buvo okupuota Vokietijos. Deklaracijoje Vilnius paskelbtas sostine, o galutinę valstybės santvarką pavesta nustatyti demokratiškai išrinktam Steigiamajam Seimui. Lietuvos nepriklausomybės akto tekstas Lietuvos parlamento svetainėje atspindi deklaraciją ir paaiškina jos politinį kontekstą.
Vien paskelbimas dar nesukūrė stabilios administracijos. Vėlesniais metais Lietuvos politiniams atstovams teko steigti valdžios institucijas ir ginti naujos valstybės veikimo laisvę ginčijamame regione. 1920 m. liepą pasirašyta taikos sutartis su Sovietų Rusija buvo svarbus diplomatinis žingsnis: Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau tikrosios sienos ir atskirų teritorijų kontrolė liko ginčytinos. Istorija siekia dar senesnius laikus: Liublino unija sujungė Lenkiją ir Lietuvą į bendrą valstybę, kurios padalijimai pakeitė politinį žemėlapį iki Rusijos valdžios. Šalies istorija Rusijos valdžios laikotarpiu iki 1918 m. rodo, kaip smarkiai politinė priklausomybė buvo pasikeitusi dar anksčiau.
Kaunas, Vilnius ir parlamentinė respublika
Nepriklausomybės deklaracijoje Vilnius buvo įvardytas sostine, tačiau po 1920 m. spalio 9 d. okupacijos jis nepateko į Lietuvos administracijos kontrolę. Todėl vyriausybė dirbo Kaune, į kurį valstybės institucijos buvo perkeltos dar 1919 m. Kaunas nebuvo tiesiog galutinė sostinės pakaitinė vieta – tai buvo politinis respublikos centras, o pati respublika neatsisakė pretenzijų į Vilnių. Šios epochos pažinimą lankytojai gali papildyti aplankydami Kauno lankytinas vietas ir susipažindami su miesto raida; istorinės Vilniaus vietos taip pat padeda suprasti, kodėl miestas buvo toks svarbus abiem pusėms.
Steigiamasis Seimas 1920 m. susirinko Kaune. Pirmaisiais respublikos metais šalies gyvenimą formavo keli išrinkti parlamentai. 1922 m. rugpjūčio 1 d. Seimas priėmė nuolatinę konstituciją, kuria nustatytos valstybės institucijos ir apribota vykdomosios valdžios galia. Tais pačiais metais Lietuva įsivedė litą. Sava valiuta ir konstitucinė santvarka pavertė valstybės savarankiškumą matomą kasdieniame gyvenime – nuo viešųjų įstaigų iki prekybos.
Respublika taip pat nebuvo visuomeniškai vienalytė tauta. Šalyje, be lietuviškai kalbančios daugumos, gyveno žydų, lenkų, vokiškai kalbančių ir kitų bendruomenių. To meto parlamentuose atsispindėjo įvairūs politiniai interesai, juose buvo ir mažumų atstovų. Išsamiau apie žydų bendruomenes, jų kultūrą ir istoriją galima sužinoti apžvalgoje apie žydų istoriją Lietuvoje. Norintiems aplankyti istorines vietas ir kolekcijas įvairiuose šalies regionuose pravers informacija apie Lietuvos muziejus.
Klaipėda ir respublikos sienos
Lietuvai kovojant dėl Vilniaus, vakaruose atsivėrė kita galimybė – gauti priėjimą prie Baltijos jūros per Klaipėdos kraštą. 1923 m. sausį ten kilo sukilimas, po kurio Lietuvos pajėgos perėmė regiono ir uostamiesčio Klaipėdos kontrolę. 1924 m. tarptautiniu susitarimu Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, tačiau jam suteiktos ypatingos autonominės teisės. Taigi Klaipėda tapo valstybės dalimi, bet turėjo savas regionines institucijas. Klaipėdos senamiestyje ir lankytinose vietose šiandien galima susipažinti su uostamiesčio geografine padėtimi ir kintančiomis kultūrinėmis įtakomis.
Naujoji tvarka nebuvo ilgalaikė. 1939 m. kovą Vokietija pareikalavo perduoti Klaipėdos kraštą; pasirašius sutartį kovo 22 d., kitą dieną įžengė vokiečių kariuomenė. Po kelių mėnesių vėl pasikeitė padėtis rytuose. 1939 m. spalio 10 d. Lietuva ir Sovietų Sąjunga pasirašė vadinamąjį savitarpio pagalbos paktą. Lietuva atgavo Vilniaus miestą ir dalį aplinkinių teritorijų, tačiau turėjo įsileisti į šalį sovietų kariuomenę. Spalio 28 d. Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių. Taigi ilgai siektos sostinės atgavimas nereiškė, kad valstybės suverenitetas buvo atkurtas be apribojimų.
1926 m. lūžis ir respublikos pabaiga
XX a. trečiojo dešimtmečio demokratinė raida nebuvo tiesi. 1926 m. gruodžio 17 d. karinis perversmas nuvertė išrinktą vyriausybę. Prezidentas Kazys Grinius turėjo atsistatydinti; prezidento pareigas perėmė Antanas Smetona ir ėmė valdyti vis autoritariškiau. 1927 m. Seimas buvo paleistas. Nauji rinkimai surengti tik 1936 m., o vėlesnio parlamento įgaliojimai buvo gerokai apriboti. 1928 m. konstitucija dar labiau sustiprino prezidento padėtį. Vertinant respubliką reikėtų atskirti 1920–1926 m. demokratinį parlamentarizmą nuo vėlesnės autoritarinės valstybės.
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Taip pirmoji nepriklausoma respublika nustojo veikti kaip savarankiška valstybė. Vėlesni okupaciniai režimai, pasipriešinimas ir 1990 m. atkurtas valstybingumas priklauso kitam Lietuvos istorijos, apimančios okupaciją ir atkurtą nepriklausomybę, tarpsniui. Vertinant 1918–1940 m. laikotarpį išryškėja dvejopas vaizdas: Lietuva per trumpą laiką sukūrė savas institucijas ir puoselėjo įvairialypį viešąjį gyvenimą, tačiau turėjo spręsti neišspręstus sienų klausimus ir atlaikyti didėjantį kaimynų spaudimą.
Dažniausiai užduodami klausimai apie 1918–1940 m. Lietuvos Respubliką
Kada Lietuva paskelbė nepriklausomybę?
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba pasirašė nepriklausomos demokratinės valstybės atkūrimo aktą. Praktinis valstybės institucijų kūrimas tęsėsi ir vėlesniais metais.
Kodėl Kaunas buvo laikinoji sostinė?
Po 1920 m. spalio mėn. Lenkijos įvykdytos Vilniaus okupacijos Lietuvos valdžios institucijos negalėjo jo administruoti. Todėl vyriausybė dirbo Kaune, kur pagrindinės įstaigos veikė dar nuo 1919 m.
Kada Lietuva gavo konstituciją ir savo valiutą?
1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamasis Seimas priėmė nuolatinę konstituciją. Tais pačiais metais įvestas litas.
Kaip keitėsi sienos XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose?
Nuo 1920 m. spalio Vilnius buvo Lenkijos kontroliuojamas, o 1923 m. Klaipėda pateko Lietuvos kontrolėn ir 1924 m. gavo autonomines teises. 1939 m. Lietuva turėjo perduoti Klaipėdą Vokietijai; tais pačiais metais Vilnius grįžo Lietuvai pagal susitarimą su Sovietų Sąjunga.
Kada baigėsi pirmoji Lietuvos Respublika?
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Okupacija užbaigė pirmąją nepriklausomą respubliką; vėlesnis įjungimas į SSRS ir okupacijos laikotarpis aptariami atskirai.