Okupacija, pasipriešinimas ir atkurta Lietuvos nepriklausomybė

• 1940 m. birželio 15 d. prasidėjo sovietinė Lietuvos okupacija; valstybingumas vėliau buvo įtrauktas į sovietinę sistemą.
• 1941 m. birželio 14 d., dar prieš Vokietijos puolimą prieš Sovietų Sąjungą, prasidėjo pirmoji sovietinių trėmimų banga.
• Vokiečių okupacija prasidėjo 1941 m. birželį ir truko iki 1944 m.; tuo laikotarpiu nacių režimas su talkininkais vykdė Holokaustą Lietuvoje.
• 1944 m. grįžus sovietų kariuomenei, partizanai iki 1953 m. kovojo prieš pakartotinę okupaciją.
• 1988 m. birželio 3 d. buvo išrinkta reformų judėjimo „Sąjūdis“ iniciatyvinė grupė.
• 1989 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos kelias sujungė Baltijos šalių sostines maždaug 600 kilometrų ilgio žmonių grandine.
• 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba atkūrė valstybės nepriklausomybę.
• 1991 m. sausio 13 d. sovietų smurtas Vilniuje nusinešė 14 neginkluotų žmonių gyvybes; beveik 1 000 buvo sužeisti. 1991 m. rugsėjo 17 d. Lietuva tapo Jungtinių Tautų nare.

1940 m. birželio 15 d. sovietų kariuomenė okupavo Lietuvą. Valstybė neteko politinės savarankiškumo, o institucijos ir įstaigos buvo pertvarkytos pagal sovietinę tvarką. Šis pirmasis sovietinės okupacijos laikotarpis truko iki Vokietijos puolimo 1941 m. birželį. 1941 m. birželio 14 d. prasidėjo sovietiniai trėmimai, kuriais, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro teigimu, taip pat buvo siekiama susidoroti su galimais sovietizacijos priešininkais. Tarp nukentėjusiųjų buvo valstybės tarnybos ir švietimo darbuotojų bei jų šeimų narių. Prievartinis išvežimas išplėšė žmones iš kasdienio gyvenimo, o artimuosius dažnai ilgam išskyrė.

1941 m. birželio 22 d. nacistinė Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą, o vokiečių kariuomenė okupavo Lietuvą. Iki 1944 m. trukusius metus paženklino vokiečių valdžia, teroras ir sistemingas žydų gyventojų žudymas. Nacių režimas organizavo Holokaustą, padedamas vietos talkininkų. Žydų bendruomenės, per kartų kartas kūrusios Lietuvos kultūrinį ir miestų gyvenimą, buvo beveik sunaikintos. Tarptautinė komisija nacių ir sovietinių okupacinių režimų nusikaltimams įvertinti šį persekiojimą nagrinėja atskirai nuo sovietinės okupacijos nusikaltimų. Apie šeimų istorijas, religinį gyvenimą ir ilgalaikį žydų buvimą šalyje skaitykite straipsnyje apie žydų istoriją Lietuvoje.

1944 m. grįžus sovietų kariuomenei, prasidėjo antrasis sovietinės okupacijos laikotarpis. Okupacinės valdžios pasikeitimas Lietuvai nereiškė nepriklausomų tarpukario institucijų atkūrimo. Norintiems suprasti valstybės raidą iki 1940 m. pirmiausia siūlome susipažinti su pirmosios Lietuvos Respublikos istorija.

Po 1944 m. ginkluoti Lietuvos partizanai kovojo prieš sovietų valdžią. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ginkluotą pasipriešinimą apibrėžia 1944–1953 m. laikotarpiu. Pasipriešinimas neapsiribojo vienu mūšiu: jį sudarė regionuose veikiančios grupės, jų paramos tinklai ir politinis siekis atkurti nepriklausomą valstybingumą. Sovietų valdžia persekiojo tikrus ir įtariamus priešininkus areštais bei trėmimais; nuo represijų ir netekčių nukentėjo daugybė šeimų.

Pasipriešinimas neapsiribojo ginkluota kova. Žmonės puoselėjo religines ir kultūrines tradicijas, platino draudžiamą informaciją ir dokumentavo valstybės vykdomus suvaržymus. Dvasininkai, disidentai ir pilietinių teisių grupės įvairiais būdais priešinosi valstybės kontrolei. Pogrindiniai leidiniai padėjo už Lietuvos ribų paskleisti žinias apie areštus ir suvaržymus. Tokios veiklos buvo pavojingos, o jų tikslai ne visada sutapo, tačiau jos buvo visuomenės, kurioje išliko apsisprendimo reikalavimas, dalis.

Ilga besikeičiančios svetimųjų valdžios patirtis turėjo gilesnes istorines šaknis: žvelgiant į praeitį, po sovietinės okupacijos sekė Lietuvos priklausymo Rusijos imperijai laikotarpis, o dar anksčiau – politinė sąjunga, įtvirtinta Liublino unija. Apie ankstyvąsias Lietuvos valstybingumo formas ir Vilniaus raidą rašoma straipsniuose apie Mindaugą ir Gediminą bei Vilnių. Ši priešistorė padeda suprasti, kodėl 1990 m. įvykiai buvo laikomi valstybės atkūrimu, o ne jos įkūrimu pirmą kartą.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje stiprėjo vieši protestai prieš sovietų valdžią. 1988 m. birželio 3 d. Vilniuje buvo išrinkta reformų judėjimo „Sąjūdis“ iniciatyvinė grupė; spalį įvyko steigiamasis suvažiavimas. Judėjimas politinio apsisprendimo reikalavimus siejo su kultūros atgimimu ir viešomis diskusijomis. Susibūrimai ir vėl viešai rodomi nacionaliniai simboliai taip pat pavertė nepriklausomybės siekį kasdienio gyvenimo dalimi.

1989 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės sudarė apie 600 kilometrų ilgio taikią žmonių grandinę tarp sostinių. Baltijos kelias priminė penkiasdešimtąsias Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo pakto bei jo slaptojo papildomo protokolo metines. Ši akcija taip pat parodė, kad laisvės reikalavo plati visuomenės dalis. UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ registre saugomi su Baltijos keliu susiję dokumentai ir vaizdinė medžiaga; Lietuvos parlamentas dokumentuoja politinį kelią nuo „Sąjūdžio“ iki valstybingumo atkūrimo.

Lankytojai šią istoriją gali susieti su sostinės vietomis: Vilniaus lankytinų vietų apžvalga padės geriau suprasti politinių susibūrimų vietas ir miesto centro reikšmę. Vaizdą papildo ir istorinės Kauno vietos, nes šis miestas anksčiau buvo nepriklausomos Respublikos politinis centras ir išliko svarbia Lietuvos kultūros vieta.

1990 m. vasario 24 d. vyko Aukščiausiosios Tarybos rinkimai. Tai buvo pirmieji demokratiniai parlamento rinkimai Lietuvoje okupacijos sąlygomis. Kovo 11 d. naujai išrinktas parlamentas priėmė Aktą dėl nepriklausomos valstybės atkūrimo. Jame paskelbta, kad atkuriamas 1940 m. svetimų valstybių panaikintas Lietuvos valstybės suvereniteto vykdymas. Oficialiajame parlamento puslapyje aprašomas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kelias. Šis sprendimas sovietų kontrolės iškart nepanaikino: Maskva darė Lietuvai ekonominį ir politinį spaudimą ir toliau demonstravo karinę galią.

Naktį į 1991 m. sausio 13 d. sovietų kariuomenė tankais ir šaunamaisiais ginklais užpuolė Vilniaus televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą. Ten buvo susirinkę žmonės, norėję apginti šias įstaigas ir atkurtą valstybę. Žuvo keturiolika beginklių gynėjų, beveik 1 000 žmonių buvo sužeisti. Lietuvos parlamentas pasakoja, kaip ryžtinga visuomenė ir Aukščiausiosios Tarybos pasipriešinimas gynė atkurtą nepriklausomybę. Sausio įvykiai atskleidė valstybės apsisprendimo kainą, tačiau parlamento sprendimo nepakeitė.

1991 m. rugsėjo 17 d. Lietuva tapo Jungtinių Tautų nare. Narystė buvo svarbus žingsnis siekiant tarptautinio atkurtos valstybės pripažinimo. Ji nepanaikino okupacijos atgaline data, tačiau suteikė Lietuvai balsą tarptautinėje organizacijoje. Keliaujant po naujųjų laikų istoriją verta aplankyti muziejus ir atmintinas vietas; Lietuvos muziejų apžvalga padės pasirinkti pagal regioną ir temą.

Kada prasidėjo sovietinė Lietuvos okupacija?

Sovietų kariuomenė okupavo Lietuvą 1940 m. birželio 15 d. Kitais metais prasidėjo trėmimai, o 1941 m. birželį, Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, pasikeitė okupacinė valdžia.

Kas įvyko 1941 m. birželio 14 d.?

Tą dieną iš Lietuvos prasidėjo sovietiniai trėmimai. Tarp nukentėjusiųjų buvo valstybės tarnybos ir švietimo darbuotojų bei jų šeimų narių. Po kelių dienų prasidėjo vokiečių okupacija.

Kiek laiko truko ginkluotas partizanų pasipriešinimas?

Ginkluotas antisovietinis pasipriešinimas apima 1944–1953 m. laikotarpį. Greta jo gyvavo pilietinės, religinės ir kultūrinės pasipriešinimo formos, kurios ne visos baigėsi tuo pačiu metu.

Kas buvo Baltijos kelias?

1989 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės sudarė maždaug 600 kilometrų ilgio taikią žmonių grandinę, reikalaudami laisvės ir teisės patiems spręsti savo likimą bei primindami 1939 m. Vokietijos ir Sovietų Sąjungos paktą.

Kada Lietuva vėl tapo nepriklausoma?

1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą Respubliką. Po 1991 m. sausio 13 d. sovietų kariuomenės puolimo 1991 m. rugsėjo 17 d. Lietuva buvo priimta į Jungtines Tautas.